Nombre total de pages vues

29 avril 2015

A la recherche de style * Stiliaus paieškos

Ce sera un petit message de confidences et des réflexions.
Mes vingt ans sont derrière moi il y a longtemps. Et je fais de la céramique bientôt vingt ans. Je connais pas le nombre d'années exacte, parce que j'ai touché à la céramique quand j'étais encore enfant (vers 13-16 ans), après, c'était une très longue pause, et j'ai retouché à la terre quand je suis venue en France. Donc voilà, ça ferait à peu près 17 ans que je fais de la céramique.
J'ai essayé plein de techniques, j'ai touché et travaillé toutes les terres: faïence, grès, porcelaine, terre à raku... J'ai fait plein de sujets: de la vaisselle de tous genres (pots, bols, assiettes, tasses, vases, etc...), des personnages, des animaux, du figuratif et du l'abstrait... Je suis le travail de plein de céramistes, de nos jours c'est facile avec l'internet, je vais aux expos, je lis les revues et les livres... Je travaille chaque jour. Mais je peux dire, que je suis toujours à la recherche de mon propre style.
Je sais pas comment les autres artistes arrivent de le trouver vite. Peut être c'est plus facile quand on fait toujours la même chose, par exemple les personnages, ou les sculptures abstraites, quand on s'inspire uniquement des plantes (par exemple)... ou quand on fait toujours de l'enfumage ou du grès au sel. Je suis totalement d'accord, la nature est une source inépuisable, on peut trouver inspiration nouvelle chaque jour. Pareil avec la nature humaine: les gens sont très intéressants, les situations de la vie sont si riches, artiste peut tout s'approprier et tout raconter à sa manière. Quand on utilise toujours la même technique de cuisson, on s'améliore et progresse. Et voilà: quand on fait toujours la même chose, on peut plus facilement trouver son style et bien le forger... je pense.
Quand à moi, je suis pas comme ça, je peux pas faire toujours la même chose, je m'ennuie assez vite. C'est pas pour rien que je m'invente les thèmes de l'année. J'adore les chevaux mais je pourrais pas les fabriquer toute ma vie. J'aime faire les tasses, mais c'est un travail de série, et au bout de ... disons, la dixième tasse, je commence à me sentir comme si j'étais une usine, et là, j'aime pas ça du tout, je me sens triste. Je suis quelqu'un de constante et très fidèle dans la vraie vie, mais dans mon art j'ai besoin toujours quelque chose de nouveau, nouvelles impressions et nouveaux sentiments. Je fais du raku, soit. Mais si je pouvais changer mes conditions, j'aimerais certainement essayer d'autres modes de cuisson. Et bien sur, trouver toujours les nouvelles thèmes. Et qu'en les regardant, on pouvait deviner qu'elles sont de moi.
Je suis en recherche de mon style. Mais je sais d'avance que jamais je ferais les sculptures violentes et toutes en angles pointues. Ce sera toujours quelque chose de doux et rond...

B
Une vieillerie, faite en 2006. A l'époque, j'ai fait toute une série de mascarons, c'était ma thème de l'année. Celui là s'appelle " "ceci n'est pas un robot". J'ai encore dans ma cave 6 ou 7 de ces mascarons. * Vienas senas darbas, atliktas 2006-siais. Tada padariau visą seriją veidų-maskaronų (kas yra maskaronas, galite paskaityti čia). Tai buvo mano tų metų tema. Šis darbas vadinasi "tai ne robotas". Aš tų maskaronų dar turiu rūsyje kokius 6 ar 7...

************************************************************************************

Tai bus toks atviras prisipažinimų-pasvarstymų straipsnelis.
Man jau senokai nebe dvidešimt. Užtat keramika užsiimu beveik 20 metų. Negaliu tiksliai pasakyti, kada pradéjau savo keramikés karjerą, nes pirmąkart į molį rankas įkišau, kai man buvo tarp 13 ir 16. Paskui buvo labai ilga pertrauka, ir vél prie molio prisiliečiau (grįžau prie savo pirmutinés meilés, kaip sako), tik tada kai atvykau į Prancūziją, ir tai ne iš karto. 
Tai štai, keramikés darbą dirbu jau kokius 17 metų. Išbandžiau pačias įvairiausias technikas, iščiupinéjau ir minkiau pačius įvairiausius molius: fajansą, akmens masę, porcelianą... šamotinį raku molį... Pridirbau pačių įvairiausių dalykų: visokių indų (puodų puodelių puodukų, dubenų, lékščių, vazų...), visokių žmogiukų, visokių gyvuliukų. Lipdžiau vaizduojamąsias skulptūras ir abstrakčius paveikslus. Seku šiuolaikinių keramikų darbus - dabar internetu tai visai lengva, vaikštau į parodas, skaitau spec. žurnalus ir knygas. Dirbu kasdien, sąžiningai. Bet matau: aš vis dar neturiu savo nuosavo stiliaus. Vis dar jo ieškau.
Nežinau, kaip kiti menininkai jį randa. O gal tai stilius juos randa ? Galvoju. Gal, jei darai visuomet tą patį, pavyzdžiui, jei lipdai tik žmonių figūras arba tik abstrakčias skulptūras, arba jei viską degi tik dujinéje krosnyje su druska (vél pavyzdžiui), tai tada gal turi daugiau progų savo stilių atidirbti, jį nušlifuoti ? Man taip atrodo. Puikiai suprantu, kad yra įmanoma lipdyti visuomet panašius personažus - žmonés ir jų gyvenimas yra labai įdomus dalykas, visuomet galima rasti naujų siužetų lipdiniams. Taipogi, lipdant, pvz., tik augalų motyvais, irgi  galima sukurti vis kažką naujo ir nematyto, nes gamta yra toks neišsenkantis idéjų lobynas ! Kažkiek net pavydžiu žmonéms, susiradusiems savo nišas ir vis kartojantiems, vis tobulinantiems savo gestus: jie surado savo stilių ir lieka jam ištikimi. Aš taip nemoku. Man nesiseka kartoti vis tą patį ir tą patį, man gana greitai pasidaro neįdomu ir nuobodu. Be galo myliu arklius, bet negaliu jų lipdyti visą gyvenimą. Man patinka daryti puodukus, bet tai yra darbas serijomis, ir nulipdžiusi, tarkime, dešimtą puoduką, imu jaustis lyg koks fabrikas, tai manęs nebedžiugina, netgi priešingai - liūdina ir bukina. Gyvenime esu pastovi ir labai ištikima persona, o va mene man nuolat reikia naujų įspūdžių, naujų jausmų. Todél ne šiaip sau susigalvoju metų temas.
Taip, pastaraisiais metais viską degu raku technika, tebūnie. Bet jei tik galéčiau, jei tik turéčiau sąlygas, mielai išbandyčiau ir kitas degimo technikas. Be jokios abejonés, lipdyčiau vis kitomis temomis. Bet kartu labai noréčiau, kad pažiūréję į mano kūrinius ir net nepažvelgę į parašą, žmonés atspétų, kad tie kūriniai yra būtent mano. Išvada: nors dirbu jau keliolika metų, aš vis dar ieškau savo stiliaus. Žinau tik vieną dalyką: kas beatsitiktų, niekad mano darbai nebus kampuoti, jie niekad nekels negerų jausmų. Mano skulptūros ir ateityje bus apvalios ir švelnios.

8 commentaires:

  1. Skaitau ir grožiuosi jūsų tinklaraščiu užtektinai seniai, kad leisčiau sau paprieštarauti :-)
    Stilių, braižą turite. Tikrai.
    Jūsų žirgynas nuostabus, bet natūralu, kad kiekviena tema kažkada išsisemia, ateina naujas įkvėpimas. Manau, kad pokyčiai ir tobulėjimas dažniausiai susiję dalykai.
    Keiskitės, lipdykite ir daugiau rašykite :-)
    Linkėjimai.

    RépondreSupprimer
    Réponses
    1. Labai ačiū. Žinote, net nusistebėjau perskaičiusi jūsų komentarą. Dirbu tokiomis, rodos, skirtingomis temomis, mano kūriniai tokie nepanašūs vieni į kitus. Todėl ir maniau, kad neįmanoma jų apjungti braižu. Ačiū, kad padrąsinate.
      Rašyti čia ir man pačiai daugiau norėtųsi, bet kad laiko kažkaip nedaug belieka. Bet taisysiuosi :)

      Supprimer
  2. Ha, savojo stiliaus nerandi? Apsirinki, seniai jau jį turi . Kadangi daug daliniesi kitų keramikų darbų nuotraukomis, kasdien prieš mano akis pralekia visas keramikos lobynas. Dažnai dėl laiko stokos nespėju net psižiųrėti kieno tai darbai, bet Tavo visada atpažįstu ir atydžiau apžiūriu. Atpažįstu, dar nei karto neapsirikau. Geras Tavo stilius, svarbiausia nenuobodus, visada nenuspėjamas, nesikartojantis. Gal tai ir yra geriausias stilius, ar ne?

    RépondreSupprimer
    Réponses
    1. Aurelijau, ačiū ačiū! Kartais apninka tokios abejonės... kol rankos molyje, tų abejonių kaip ir nėra, dirbi ir viskas. O kai pasižiūri atgal ir imi sumuot rezultatus, tai vat ir imi žmogus abejoti savo stiliumi. Džiaugiuosi, kad pasidalinau jomis, net du žmonės ėmėsi jas sklaidyti, labai malonu. Pati žinau, kad man reiktų daugiau savimi pasitikėti, bet kad ... ai, meninykai yra tokie netikę žmonės, vis jiem pagyrimų ir paskatinimų norisi :D

      Supprimer
  3. Ilona, buvau labai įdomu paskautyti :)
    Man regis, visada svarbiausia, ne ką darai, ne kodėl darai, bet kaip tai darai - būni tuo metu, kai darai, ar automatiškai dirbi. Jei būni, turbūt tada ir būna viskas Gyva, ką bedarytum :) Linkiu gero ieškojimo, ieškojimas irgi labai įdomi gyvenimo dalis :)

    RépondreSupprimer
    Réponses
    1. Labai aciu uz pamastyma. Taip, svarbu gyventi idomiai :)

      Supprimer
  4. "kol rankos molyje, tų abejonių kaip ir nėra, dirbi ir viskas. " - man rodos tas momentas ir yra svarbiausias, kol rankos molyje. tada turbūt ir būna tikriausia.

    RépondreSupprimer
    Réponses
    1. ...tai kad zmogus taip jau sutvertas, kad jo galvoje nuolat visokie galvojimai kyla... kaip reik atskirti tuos "tikriausia" nuo "netikriausia" ?... ir ar isvis reikia skirti ? gal visgi reikia ? bet o kas bus, kai atskirsi ? netikiu, kad ramybé ateis. et :)

      Supprimer