Nombre total de pages vues

25 octobre 2013

Chose promise, chose due - poissons sont cuits ! * Pažadéta - išteséta; žuvys iškeptos!


les poissons sont cuits en technique d'obvara, c'est à dire, c'est du céramique au levain du pain*  žuvys jau iškeptos! tai - raugo keramika

 Bon. Ca-y-est, les carottes... euh.. les poissons sont cuits. Avec une technique obvara, comme promis ;)
Vous vous demandez, c'est quoi ce mot, cette obvara, n'est-ce pas. C'est simple: on émaille pas les pièces biscuitées, on les trempe toutes chaudes, tout juste sorties de four, dans une pâte à pain liquide, dans du levain pure quoi. Et oui, c'est la céramique au levain du pain :) Pas besoin d'émaux, pas de chimie, c'est une technique très écologique.
On prépare cette pâte à l'avance, comme il faut: farine, eau, levure du boulanger, un peu du sucre. Il faut attendre trois jours pour que la levure agisse et là, on peut faire la cuisson. C'est très excitant: on prend les pièces chaudes avec les pinces, on aère un peu et puis plouf ! - dans la bassine avec la pâte au levain. Après quelques secondes on sort la pièce, elle fume... et ça sent des crêpes :)) La pièce est couverte de petites goûtes de pâte, comme de la sueur. Elle a chaud. Et c'est spectaculaire comme elle change de couleur à vue d'oeil: au début, elle est blanche, et à la sortie elle devient marron pâle, puis marron plus foncé... ça peut aller jusqu'au noir si la pièce est très chaude. La pâte s'accroche et cuit sur l'argile en faisant les motifs tout à fait extraordinaires. C'est la Nature avec ses lois de physique et de chimie qui décide. On peut agir un peu: choisir notre terre, monter en température plus ou moins, tenir la pièce dans la pâte plus ou moins longtemps... Mais chaque pièce est tout à fait unique, on peut pas reproduire les mêmes motifs, c'est impossible !
Pendant les vacances en Lituanie j'ai vu les pièces cuites en obvara. Elles étaient belles et inimitables. Après, j'ai lu pas mal d'articles sur internet, j'ai regardé des vidéos, je me suis renseignée sur son histoire. On raconte que cette technique est très vieille, elle a au moins 1000 ans. C'est très archaïque comme technique, elle n'a rien d'envier à la technique de raku qui est très à la mode de nos jours. Je me suis dit: moi aussi, je veux essayer ça, moi aussi je peux !
Avec mon amie Clau avec qui nous avons faits cette expérience, on a décidé que nous allons refaire une autre cuisson, peut être encore plus. Il faut aller jusqu'au bout pour mieux maitriser la technique.
Et maintenant, tout en détail avec les images.

la pâte à pain préparée * duonos raugas paruoštas

poissons en barbeque :) * kepkit, žuvytés, didelés ir mažos :)

à la sortie du four, je plonge mon poisson dans la pâte; je la ressors - elle fume et change de couleur * išimu žuvį iš krosnies ir murkteliu ją į raugą; ištraukus matosi, kaip ji rūksta ir keičiasi jos spalva

détails de cuisson de "corne" * "rago" degimo detalés

encore un poisson * dar viena kepama žuvelé
un bol: changement de couleur * dubenélis: spalvos keitimasis
le même bol lavé * tas pats dubenélis jau nuplautas
Clau entrain de cuire son petit mouton * Clau dega savo mažutį apvalų avinélį

les petits moutons son cuits tous les trois: ils sont magnifiques ! * visi trys avinéliai išdegti, jie - nepakartojami!

poissons en bouquet dans le bol en obvara * žuvų puokšté raugo keramikos dubenélyje
quand il y a du poisson, les chats sont pas loin; ici la petite chatte Porcelaine qui surveille les poissons * kai yra žuvies - katés visuomet netoliese; čia katyté Porceliané stebi mano žuveles :)
sont ils pas beaux, mes poissons ? * na, argi ne dailios mano žuvelés?
celui-là j'ai pas réussi, il est trop noir à mon goût; va falloir le recuire * šitas nenusiseké, jis per daug juodas mano skoniui. teks degti iš naujo

Avec Clau, on se dit qu'il faudra recommencer la cuisson au levain. Parce que c'est très intéressant et très beau. Et vous, qu'en pensez vous ? :)

***********************************************************************************

Pažadéjau - išteséjau, žuvis iškepiau ir išrūkiau. O gal, teisingiau reikia sakyti - išviriau? Nes karštos molinés žuvys buvo traukiamos iš krosnies ir merkiamos į skystą duonos raugą. Taip pirmąsyk gyvenime išbandžiau naują man techniką - raugo keramiką. Bet kuriuo atveju - prašom prie stalo :)
Buvau apie šią techniką girdéjusi Lietuvoje, kai kadaise truputį dirbau su puodžiumi Mindaugu Vilniuje, Amatų Gildijoje. Mačiau taip degtų puodynių ir jo dirbtuvése, ir véliau, šv. Baltramiejaus mugéje. Visos man jos buvo gražios. Tačiau čia, Prancūzijoje, neteko matyti taip degtų keramikos dirbinių. Tariau sau: o kodél gi nepabandžius? Juk ir aš galiu! Tai nuostabi, senoviška ir archaiška technika, niekuo nenusileidžianti raku technikai, taip madingai šiuo metu. Ir émiau dométis raugo keramikos istorija, perskaičiau nemažai straipsnių, internete peržiūréjau ne vieną video.
Galų gale atéjo ta diena, kai pati iškepiau pirmuosius savo gaminius - jau spéjusias pagarséti žuvis. Buvo nuostabu! Raugo keramikai nereikia jokių glazūrų, jokių emalių, jokios chemijos. Tai itin ekologiška technika. Tereikia molio (žemés), ugnies, oro ir vandens (raugo). 
Raugą iš kvietinių miltų pasigaminome prieš tris dienas. O paskui... paskui žnyplémis trauki iš krosnies įkaitusius dirbinius ir pliumpt! - pamerki į raugą. Palaikai kelias sekundes, ištrauki ir matai: rūksta garuoja, spalva akimirksniu keičiasi iš baltos į šviesiai rudą, paskui į tamsiai rudą... galima prieiti ir iki juodos. Ir aplinkui pakvimpa miltiniais blynais :) O ant molinukų pakimba tešlos lašeliai, tarsi prakaitas, nes molinukams karšta... paskui iš tų lašelių pasidaro nepakartojamos démés. Tai Gamta su savo fizikos ir chemijos désniais tas démes nupaišo, žmogus čia bejégis. Na, gal ne visai bejégis; žmogus gali pasirinkti molio rūšį, gali suteikti molinukui formą ir nustatyti degimo temperatūrą, žmogus raugia tešlą. Bet kiekvienas dirbinys vistiek bus unikalus, nes tokių pačių démių ant kito kūrinio net norédamas nepakartosi, tai neįmanoma.
Su mano drauge ir kolege Clau, su kuria mudvi kartu išbandéme šią raugo techniką, nusprendéme, kad dar sykį (o gal ir ne vieną) pakartosime degimą. Juk reikia eiti iki galo, reikia "atidirbti" raugo receptą, išbandyti kitas molio rūšis. Nes tai labai įdomu ir gražu. Ar ne? :)

à la maison j'ai encore un amateur de jolis bols: mon chien Vily :) * namie turiu dar vieną dailių dubenélių mégéją: šuniuką Vilį

12 octobre 2013

Bientôt, les poissons cuits et fumés ! * Netrukus, keptos ir rūkytos žuvys!

Et oui, bientôt j'espère vous montrer les poissons cuits et fumés pas comme les autres.

Petits poissons sur ma table automnale. Ils sont pas encore cuits, ils sont crus et gris. C'est pour ça que les mis sur un tapis des feuilles coloré * žuvytés ant mano rudeninio stalo. Jos dar "žalios", ką tik padarytos ir nekeptos, pilkos, todél patiesiau jas ant spalvoto lapų kilimélio

et encore un, un peu spécial * ir dar viena, truputį kitokia

J'ai fait ces petites bestioles exprès pour pouvoir tester encore une technique de cuisson, obvara. Ce nom bizarre est d'origine slave, c'est une technique qui nous vient de Biélorussie et ces alentours. J'ai vus les pièces cuites comme ça en Lituanie aussi, dans la foire de st. Barthélémy à Vilnius (c'est une foire de l'artisanat médiéval). Pour l'instant, j'en dis pas plus. Je garde le mystère ;)
J'espère les cuire la semaine prochaine, mais on le verra bien. Et après ça, vous allez voir toutes les photos et lire toutes les descriptions.
Ne rigolez pas, moi même je sais que c'est pas du l'art, ces poissons. C'est pour l'expérience. Ou plutôt ... allez, rigolez :) Dans la vie, faut rigoler.
A très bientôt, avec le sourire !

***********************************************************************************

Taip taip, greitai tikiuosi parodyti ypatingai keptas ir rūkytas žuveles, tokias, kokių šiuose puslapiuose dar nebuvo.
Padariau šias žuvytes specialiai. Tam, kad išbandyčiau naują degimo techniką, obvara. Tai slavų kilmés žodis, paréjęs iš Baltarusijos. Kaip ši technika vadinama lietuviškai vienu žodžiu - nežinau (greičiausiai tai yra raugo keramika); esu mačiusi Lietuvoje taip degtų molinių puodukų. Baltramiejaus mugéje Vilniuje mačiau, ir Amatų Gildijos dirbtuvéje Vilniuje, Pranciškonų gatvéje, irgi. Jie žino, moka ir daro. O aš dar nedariau, neteko ir Prancūzijoje taip degtų gaminių aptikti. Labai noriu išbandyti šį degimą, net rankos niežti :)
Daugiau kol kas nepasakosiu. Kai išdegsiu ir nufotografuosiu, tada čia galésite pamatyti nuotraukas ir paskaityti aprašymus. Jei viskas vyks pagal mano susigalvotą planą, tai sekančią savaitę jau turéčiau turéti taip "keptų" žuvų.
Nesijuokite labai, aš pati puikiai suprantu, kad šios žuvytés- tai joks menas, jos tik eksperimentui.
O kita vertus... juokités, nes gyvenime reikia juoktis ir šypsotis kuo daugiau :)

Iki greito, su šypsenom veiduose!