Nombre total de pages vues

11 avril 2014

Quand il reste un peu de terre... * Kai man lieka truputis molio...

Bonjour !
Aujourd'hui je vais raconter mon loisir. C'est à dire, ce que je fais quand je fais rien :)
J'achète ma terre par les pains de 10 kilos. J'en prends morceaux après morceaux, je fais ce que j'ai à faire. Mais comme toujours, il reste un peu de terre, un petit bout par ci, un autre par là. J'aime pas jeter la terre. Je ramasse toutes petites boulettes, j'enveloppe dans du plastique. Et après, j'utilise pour fabriquer quelque chose, n'importe quoi. Ce sont de petites pièces, petites sculptures, o petites coupelles, ou des simples perles...
Voici mes pièces uniques, toutes faites des restes de terre. Que des photos !


petits cubes * kubeliai

boite au chat avec son café fumant * déžuté su katinu ir jo garuojančia kava

plat avec empreinte de patte de chien * dubuo su šuns péda

silhouette de cheval enfumée * arklio siluetas aprūkytas

perles colorées * spalvoti karoliukai

petit oiseau (vraiment petit, seulement 3x4cm) en raku  nu * paukštelis labai mažas (tik 3x4cm), nuogasis raku

petite tasse et sa cuillère * puodeliukas su šaukštukéliu









 
8 cuillères eux queues des lézards * 8 šaukštai su driežų uodegomis
 

un boeuf aux trous faits par petits bouts de terre de Kamtchatka qui sont tombés pendant le cuisson * jautis su skylém kailyje. skyles padaré iškritę Kamčiatkos molio gabaliukai

oiseau avec les mêmes trous que dans le boef * paukštis su tom pačiom skylém, kaip ir jautis

demi-ours :) il est fait de cette terre capricieuse que j'ai ramenée de Kamtchatka * pusé lokio :) nulipdyta iš to aikštingojo Kamčiatkos molio
petite boite avec silhouette d'un corgi entrain de courir * déžuté su bégančio korgio siluetu

une autre petite boite avec silhouette d'un corgi * kita déžuté su korgio siluetu

je suis très inspirée par mon petit chien, Villy le corgi. voici un bol avec corgi dedans * mano šuo Vilis mane labai įkvepia :) štai čia yra dubenélis su jo viduje stovinčiu korgiu

une théière très moche, faite de restes de terre. maintenant je l'utilise comme le pot pour une plante. plante s'arrose par le bec de cette théière. * labai negražus arbatinukas, nulipdytas iš dviejų molių likučių. tikéjausi kažko "tokio", o gavosi š (nuo žodžio šlamštas). pasodinau į jį augalą, dabar arbatinukas puodynés vaidmenį atlieka. augalą laistau per arbatinuko snapelį.

voici un... jouet cinétique ? le perle peut bouger dans un espace réduit, elle est dans un espèce de trou potentiel (c'est un terme de physique quantique ;)), mais peut pas sortir toute seule. * o čia yra toks... turbūt kinetinis žaisliukas? karoliukas įdétas į tokią kaip ir potencinę duobę (kvantinés fizikos terminas ;)), iš kurios be pašalinés pagalbos jis išlipti negali, jis gali tik judéti duobés dugne, kuris irgi riboto ploto, kaip matote.

Vous voyez, ce sont des pièces absolument différentes, dépareillés. Elles ne servent à rien. Elles sont là parce que il y avait des restes de terre que je voulais pas jeter. Les unes sont intéressantes, les autres tout à fait banales. De toute façon elles seront jamais exposées, elles ne m'engagent à rien. Les unes était vendues dans les vide-ateliers, les autres données, certaines sont toujours chez moi.
En les faisant j'ai pense à rien, c'est un jeu. C'est ma thérapie zen :)

************************************************************************************

Sveiki !
Dabar papasakosiu apie savo laisvalaikį. T.y. papasakosiu apie tai, ką darau, kai nieko nedarau :)
Molį perku sufasuotą gabalais po 10kg. Turiu kažkokią mintį, atsipjaunu molio, nulipdau. Belipdant visuomet atlieka gumuliukų: tai ten atgnybi, tai ten nupléši... O nemégstu molio išmesti. Surenku tuos gumuliukus, sulipdau į krūvą, padrékinu ir įvynioju į plastiką. Paskui išsiminkau iš naujo ir nulipdau ką nors, nesvarbu ką. Tai žvérelį, tai dubenélį, tai kokį rakandélį ar paprasčiausių karoliukų saują. Visuomet tai būna kažkas nedidelis.
Nuotraukas jau turbūt peržiūréjote. Matéte, kokie tai labai skirtingi ir niekam nereikalingi daiktai. Jie atsirado tik todél, kad man gaila buvo išmesti molio likučius. Tie daikčiukai niekada neatsidurs parodose, aš už juos nesijaučiu atsakinga, nors jie ir unikalūs. Vienus parduodu už centus kai švarinu dirbtuvés lentynas, kitus šiaip išdalinu norintiems, o su kai kuriais visgi sunku išsiskirti, todél jie tebegyvena dirbtuvéje.
Belipdydama juos apie nieką negalvoju, tiesiog žaidžiu. Tai yra mano tokia dzen terapija :)

23 mars 2014

Ma petite performance de chambre * Mano nedidukas kamerinis performansas

Hier, je me suis amusée à jouer avec le feu. Je raconte, comment.
Ca fait longtemps que j'ai chez moi deux carrées en raku de taille différente, avec les grands trous ronds au milieu et petits trous autour de grand trou. Au début, je voulais faire quelque chose avec les fils à tricoter dedans, faire une dentelle au crochet, par exemple... J'ai essayé, ça ne m'a pas plu. Puis j'ai mis dedans petits morceaux de végétaux, une sorte de composition. C'était pas une réussite non plus.
Mais les pièces sont belles, elles attendaient leur moment. Et justement hier, en regardant mes deux carrées avec la tête vide et les yeux qui voient rien, une idée m'est venue quand même. Je me suis dit: "il me faut beaucoup d'allumettes". Et comme par hasard, pas d'allumettes chez moi. J'ai couru jusqu'au bureau de tabac le plus proche, j'ai voulais une grosse boite d'allumettes, mais ils n'en avait pas - nous vivons au 21siècle, tout le monde utilise les briquets de nos jours, voyons ! Dans un autre bureau de tabac ils avait que petites boites.. J'en ai prises deux. Et c'était pas assez; dans ma performance d'hier j'ai employée qu'une seule de mes carrées raku, la plus petite (15x15 cm).
De retour chez moi j'ai installé les allumettes comme ça:

allumettes sont installées * degtukai įstatyti
Et j'ai allumé une d'elles. C'est parti, le jeu de feu commence !

le feu se propage * ugnis plinta

les têtes d'allumettes brûlent * degtukų galvutés liepsnoja

ça brûle toujours ! * dega toliau!

il y en a qui sont complétement brûlées * jau yra ir visiškai sudegusių

feu va plus loin ...* ugnis eina tolyn ...

ça y est, le moitie des allumettes sont calcinées... * štai, pusé degtukų jau pavirto anglimi...

...et ça continue... * ... dega toliau...

il ne reste que quelques allumettes "en vie" * liko vos keli "gyvi" degtukai

...et voilà, tout est fini; plus une allumette qui brûle * ...ir štai, viskas baigta; visi jau sudegę

Tout ça n'a duré que quelques minutes. C'était beau... c'était inquiétant aussi... ça m'a donné des idées.
En regardant le feu se propager sur les allumettes, l'une après l'autre, j'ai pensé aux nous, les gens. On s'empare des idées des autres comme le feu s'empare des petits bouts de bois. On s'enflamme, on se brûle, on souffre tout en donnant tout notre combustible qui est en nous. Si ça continue jusqu'au bout, nos idées à nous partent en fumée, en laissant quelque chose de curieux. De surprenant, de beau, d'intéressant. Regardez: même si nous venons "de la même boite" (comme les allumettes), nous brûlons différemment. Les uns restent débout, les autres se tortillent, certains se dédoublent. Ensemble est si fragile...

Voilà. Mon expérience, pardon, ma performance peut être reproduite, si je remplace les allumettes brûlées par des nouvelles. Pareil avec les humains: les nouveaux arrivent, les nouveaux feux s'allument, les nouvelles idées s'enflamment dans les mêmes endroits en temps différents. La vie continue, les jeux aussi.

*************************************************************************************

Vakar žaidžiau su ugnimi. Gaisro nesukéliau, buvo smagu. Pasakoju, kaip iki to ugninio žaidimo atéjau.
Jau senokai buvau padariusi du plokščius raku kvadratus su didelémis kiaurymémis viduryje, įrémintomis daugybe mažų skylučių. Iš pradžių galvojau panaudoti mezgimo ar nérimo siūlus, padaryti tų kiaurymių viduje kokią nors nérinių kompoziciją. Padariau, pažiūréjau - nepatiko. Užkišau kažkur tuos kvadratus ir pamiršau. Paskui atsiminiau, išsitraukiau. Prikaišiojau į skyleles augalų dalelių. Vienokių, paskui kitokių. Visaip žiūréjau, visaip nepatiko. Vél atidéjau. O kvadratéliai gražūs, raku efektai ant jų tikrai nusisekę, tik kažkaip vis nepavyksta užbaigti to, ką pradéjau. Matyt, momentas dar nebuvo atéjęs.
Vakar, tuščiomis ir ne ką tereginčiomis akimis vél žvilgteléjau į tuodu kvadratus. Ir keista mintis šové galvon: reikia degtukų. Lyg tyčia, namie néra nei vieno :) Nubégau į artimiausią tabako kioską, norédama įsigyti didelę déžę. Ką jūs, madam, gyvename 21-me amžiuje, dabar visi naudoja žiebtuvélius ! Bégau į kitą kioską. Ten degtukų turéjo, bet tik mažulytése déžutése. Nusipirkau iškart dvi, bet abiems kvadratams jų vistiek neužteko, todél vakarykščiame mano performanse sudalyvavo tik vienas, mažesnysis (15x15 cm).
Sukaišiojau degtukélius, uždegiau ir stebéjau kaip jie dega, ir fotografavau. Mano ugnies žaidimas tetruko kelias minutes, buvo įdomu ir gražu. Visa tai man sukélé įvairių minčių. Liepsna bégo nuo vieno degtuko ant kito, o aš galvojau apie mus, žmones. Mes taip pat "užsidegame" vieni kitų idéjomis, degame ir perduodame savo liepsneles toliau, kitiems. Bedegdami kenčiame, iki galo atiduodame visą mumyse esanti kurą.Galų gale mūsų mintys pavirsta dūmais, o iš mūsų pačių telieka tik nuodéguliukai. Bet štai kas dar įdomu: net jei esame "iš vienos déžutés" (kaip degtukai), mes degame skirtingai ! Vieni ir sudegę lieka tiesūs, kiti išsilenkia, iškrypsta, o kai kurie net sudvigubéja... Bet visi esame labai trapūs ir pažeidžiami.

Eksperimentą, pardon, performansą galima pakartoti, suangléjusius degtukus pakeitus naujais. Tas pat vyksta ir su žmonémis: į sudegusių vietą ateina nauji, naujos idéjos užsidega ir liepsnoja ten pat, bet kitu laiku. Gyvenimas tęsiasi, žaidimai irgi.

jeu d'allumettes * žaidimas su degtukais


19 mars 2014

Ca sonne le printemps * Pavasaris skamba

Bonjour !
Mois de mars cette année et beau et chaud, pas comme d'habitude. Il n'est pas encore fini, je sais pas ce que nous attend dans les jours prochains. J'espère qu'il ne va pas neiger :) Mais semaine dernière il faisait vraiment beau. J'ai profité pour faire un mobile printanier de mes petites pièces en obvara.
12 tasses trouées ont été assemblées sur une longue ficelle. Puis je les accrochés sur un arbre. Soleil brillait, il y avait du vent et mon mobile bougeait et sonnait gentiment... C'était très sympa :)

mobile en obvara dans un arbre en fleurs; il bouge dans le vent et sonne * raugo keramikos varpeliai žydinčiame medyje linguoja ir skamba
mobile en obvara dans un arbre en fleurs et dans un ciel bleu* raugo keramikos varpeliai žydinčiame medyje ir mélyname danguje

il y a une perle en céramique au bout de mon mobile * keraminis karoliukas gale, kaip tikruose varpuose

clochettes de printemps * pavasario varpeliai
belles textures de l'obvara * gražiosios raugo keramikos tekstūros

sur un tapis des pâquerettes * ant saulučių kilimélio
Bien sur, j'ai beaucoup travaillé, fait nouvelles pièces, nouveaux cuissons... Prochainement, je vais raconter tout ça.


************************************************************************************

Sveiki !
Kovo ménuo šiemet kitoks nei visada. Jis šiltas ir sausas. Visą žiemą pylé lietus, o tik atéjo kovas - ir saulé išlindo, ir véjai papūté, ir nudžiovino balas. Pievutes nubarsté mažomis baltomis gélytémis-saulutémis... Aišku, kovas dar nesibaigé, dar visko gali būti, bet tikiuosi, kad bent jau nesnigs :)
Tokių gražių pavasarinių orų įkvépta sumeistravau varpelių virtinę. Sukabinau 12 varpelių ant ilgos virvutés, įrišau keramikinį rutuliuką į jos galą ir, nusinešusi į kaimyninés pilaités parką, pakabinau ant žydinčio klevelio šakos. Saulé akino ir šildé, švelnus véjelis gaivino ir lingavo mano varpelius. Véjyje jie švelniai skambéjo, sveikindami gražų pavasarį. Smagu buvo :)
Aišku, daug dirbau, daug padariau, daug išdegiau. Bet apie tai papasakosiu sekantį sykį.

Vily aussi était content de note sortie en musique de clochettes * Viliui irgi patiko šis pavasarinis varpelių skambéjimas

24 février 2014

Cuisson que j'ai pas vraiment réussi, mais... Mais ! * Nelabai vykęs degimas, bet... Bet !

Bonjour mes chéries et mes chéris.
La vie continue et show must go on, vous le savez bien.  Aujourd'hui je suis prête a raconter le cuisson qui m'a traumatisée. Tout est de ma faute !
Je commence par le début. J'ai modelé trois magnifiques chevaux. J'ai bien travaillé, j'étais contente de moi. Regardez comme ils étaient beaux, les photos sont ici: chevaux chevaux... * žirgai žirgai... .
 
Les trois ensemble * Visi trys drauge
Voilà. Ils étaient superbes tous les trois, n'est-ce pas.
Première déception: les queues de deux chevaux se sont cassées pendant le transport jusqu'au four. M..rde ! - ils étaient mieux avec leurs queues ! Mais bon. Optimiste comme je suis, je me suis dit: "heureusement qu'il ont perdus leur queues avant le biscuitage, comme ça j'arrondis leur fesses avec du papier-verre, ni vu ni connu". Biscuitage s'est bien passé, ils en ont sortis indemnes, j'ai commencé de penser commet je vais les émailler. Finalement, après longues hésitations, j'ai décidé de les émailler au copper mat, j'espérai  les voir noirs avec un peu d'effets de cuivre dans les creux des motifs. Ils étaient émaillés avec attention et minutie:

Email copper mat dans les creux des motifs * Ornamentų vidus padengtas matine vario glazūra
Je les voulais impeccables, j'ai beaucoup attendu d'eux. Jour de cuisson est arrivé, j'étais impatiente et inquiète. Quelques photos de cuisson.

Dans le four * Krosnyje
Dans le bac de l'enfumage * Aprūkymo déžéje

Sortis de bac, au lavage * Išimti iš déžés, plaunami

Une des juments * Viena iš kumelaičių
Vous voyez ? Ils ne sont pas noirs, comme je les voulais, ils sont gris ! Et les effets de copper mat sont visibles à peine. Pourquoi ? Maintenant je sais pourquoi.
Au début de cuisson j'avais peur que quand je les sortirai de four tous brûlants, ils s'enfonceront trop dans la sciure.. Alors j'ai mis quelques petites plaques par précaution et mis les chevaux sur ces plaques. Là, c'était ma première erreur: du coup, la sciure n'a pas assez brûlé sous mes sculptures. Deuxième erreur: j'ai ouvert le bac d'enfumage trop tôt. Réduction, nécessaire pour la transformation de copper mat, n'a pas marché. J'étais trop impatiente, et voilà le résultat. Il faut laisser le temps à la nature, le temps pour toutes les réactions. Après, j'ai retravaillé les motifs au chalumeau, quelques effets de cuivre ont apparus, les voilà:

Effets de cuivre * Vario efektai kai kur

Mais ils sont pas nombreux, il faut les chercher à la loupe :(
Mes trois chevaux sont restés emballés trois jours dans un carton, je voulais plus les voir. Mais c'était pas de leur faute ! Les pauvres... Je les sortis du carton et regardés attentivement. Après tout, ils sont beaux comme ça, ça fait rien qu'ils ne sont pas noirs comme j'avais espéré. Ils sont sortis plutôt enfumés, avec les effets gris et marrons, avec quelques traces de cuivre. Les contrastes sur leurs robes sont jolis, finalement.

Couple * Pora
Ma belle jument au cou d'un cygne* Mano dailioji riestakaklé kumelaité
Je n'arrête pas à apprendre. Sur les émaillages, sur les cuissons... Et aussi, sur mes espérances et réactions. Je comprends encore et encore, qu'en céramique, c'est jamais moi qui décide pour tout, qu'il y a toujours un risque d'un hasard, d'une erreur... Bien sur, je pourrai recuire me sculptures. Mais après tout, il faut savoir reconnaitre ses erreur et respecter les résultats. Parce que les résultats négatifs sont aussi les résultats, comme disent les physiciens. Et mes résultats ne sont pas négatifs !

**********************************************************************************************

Sveiki, brangieji.
Gyvenimas tęsiasi ir "show must go on", kaip sakoma. Šiandien papasakosiu apie tą nepavykusį degimą, kuris man vis nedavė ramybės. O nepavykęs jis todėl, kad pridariau klaidų ir tylomis pykau ant savęs. Reikia ta pykimą išvėdinti iš galvos.
Taigi, pradedu nuo pradžių. O pradžioje buvo nulipdyti trys puikūs žirgai. Pamenate, rodžiau jų nuotraukas straipsnelyje: chevaux chevaux... * žirgai žirgai... . Tai va, jie tikrai buvo nuostabūs ir daug žadantys. Pirmas nusivylimas atėjo, kai nuskėliau dviejų arklių uodegas, bekeldama juos į krosnį. Ot "š...as!" - susikeikiau mintyse. Juk su uodegom jie daug gražesni buvo! Paskui pagalvojau ir iš savo optimistiškos prigimties aukštumų nusprendžiau, kad jei jau tos uodegos nuskilo, tai gerai, kad tai atsitiko dar prieš pirmąjį degimą. Galiu švitriniu popieriumi nudailinti tas apvaliąsias subinaites, ir nieko net nesimatys, atrodys lyg taip turėjo būti.
Pirmasis degimas praėjo be nuotykių, ėmiau galvoti, kaip glazūruosiu savo žirgelius. Po ilgų ir kankinamų svarstymų sumąsčiau, kad ornamentų vidų dengsiu matine vario glazūra. Jau įsivaizdavau sau, kokie mano žirgai bus gražūs. Patys tokie matiniai juodi, o ornamentai žibės vario spalvomis... Oi puikūs jie buvo mano mintyse!
Nuglazūravau juos kantriai ir kruopščiai. Atėjo degimo diena, nekantravau ir nerimavau. Norėjau tobulo rezultato, todėl baiminausi dėl degimo. Įsivaizdavau visokius nesklandumus, mano vaizduotė išaugino juos. Norėdama apsidrausti, pridariau klaidų...
Finale, mano žirgai gavosi ne juodi, kaip tikėjausi, o pilki. Ir vario efektai vos matyti, jų reikia ieškoti vos ne su lupa. Kodėl? Dabar jau žinau, kodėl.
Visų pirma, bijodama, kad karštos skulptūrėlės pernelyg giliai sulįs į aprūkymo dėžėje subertas pjuvenas, ėmiau ir patiesiau ant jų (ant pjuvenų) tam tikrą pagrindą. Tai buvo pirmoji klaida, nes tokiu būdu arkliai beveik nesilietė su degančiom pjuvenom ir todėl nepajuodo. Antroji klaida buvo ta, kad per anksti atidariau aprūkymo dėžę. Į ją priėjo deguonies ir redukcijos reakcija, kuriai deguonies nereikia, neįvyko, ar įvyko dalinai. Ir mano varinės glazūros grožis neišsiskleidė. Buvau labai nekantri, ir štai rezultatas! Viskam reikia laiko, reakcijoms, kurios vyksta mums nematant ir gamtai diriguojant reikia to laiko, kurio reikia. Paskui aš dar kaitinau glazūra dengtas vietas specialiu kaitintuvu, keli spalvingi vario efektai šen bei ten pasirodė, bet jų nedaug ir jų reikia ieškoti norint pamatyti.
Trys mano žirgai buvo suvynioti i burbulinį plastiką, sukišti į dėžę ir net trims dienoms pamiršti. Negalėjau jų matyti. Vargšeliai, tai buvo tikrai ne jų kaltė!
Galų gale ištraukiau juos iš dėžės ir atidžiai apžiūrėjau. Ir nusprendžiau: na ir kas, kad jie ne juodi, kaip tikėjausi iš pradžių, o pilki? Užtat jie labai dailiai apsirūkę, tokie pilkai rudi, vietomis net melsvoki dūmų pėdsakai likę. Ir to vario vietomis yra. Juk tie "kailio" kontrastai visgi gražūs, galų gale.
Tai štai, visame kame žmogus gauni pamokų. Mokausi ir mokausi. Apie glazūras, apie degimus, o taip pat apie nuosavus lūkesčius ir viltis, apie reakcijas, pamačius ne tuos rezultatus, kurių tikėjausi. Keramika jau toks dalykas, niekuomet visko iki smulkmenos negali suvaldyti. Visuomet yra klaidos ar kokio nelemto atsitiktinumo rizika. Aišku, galėčiau iš naujo perdegti savo žirgelius, bet... Bet reikia mokėti pripažinti savo klaidas ir gerbti rezultatus, kokie jie bebūtų. Juk neigiamas rezultatas taip pat yra rezultatas, kaip sako fizikai. O mano rezultatas visai netgi ne neigiamas!

22 février 2014

Ukraine * Ukraina

Non non, pas de politique ici. Pas du tout. Seulement une immense sympathie pour le peuple ukrainien qui combat avec son gouvernement pourri et corrompu. Pour la solidarité avec les héros de Maïdan à Kiev. Pour la mémoire de mes amis ukrainiens que j'ai rencontré il y a presque 30 ans..
C'était à Lviv, dans l'ouest de Ukraine. A l'époque, nous étions les étudiants des universités respectives qui se sont lies d'amitié et qui partageait la même passion pour les randonnées de toute sorte. Nous, les étudiants d'université de Vilnius, membres de notre Club Touristique, eux - les étudiants d'université de Lviv, aussi membres de même Club. Etudiants en physique, en chimie, en médecine, en langues... Ils sont venus chez nous à Vilnius, nous sommes allés chez eux à Lviv.
Je me souviens de Chichak (c'est son nom de famille) qui travaillé comme laborantin je ne sais plus dans quel laboratoire et qui avait l'air d'un hippy avec les cheveux longs et son pantalon "pas comme il faut". C'était très mal vu à cette époque soviétique. Chichak était tellement drôle, il nous faisait rire tout le temps :)
Je me souviens de deux Ihors, un futur médecin, un autre futur physicien. Un était très beau garçon, grand avec les yeux bleus, très intelligent et très cultivé; patriote d'Ukraine et poète, il m'a récité des poèmes d'amour qu'il connaissait par coeur.. Un autre était moins beau mais il avait beaucoup d'humour, nous avons fait la cuisine ensemble sur les feux de camp, nous avons ris chaques cinq minutes, nous avons parlés de tout et n'importe quoi...
Nata, Natka, Natalia - une fille formidable et très courageuse, étudiante en histoire. Elle nous a fait visiter tout Lviv, elle connaissait histoire de sa ville à bout des doigts, elle la racontait avec passion et amour. Ensemble, nous sommes allées dans un concert de musique folklorique ukrainienne. Je me souviens comme elle m'a prêtée une jupe et un collant, parce que j'ai pas amenée les miens. J'étais prête pour aller en randonnée, moi, pas en promenades dans la ville et surtout pas en concerts dans des belles salles :)
Et autres jeunes gens superbes et cultivés, amoureux de leur pays et en souffrance à cause d'occupation soviétique. Tout à fait comme nous, les lituaniens.
Beaucoup d'années sont passées, nous nous sommes perdus de vue. Je ne sais pas que deviennent-t-ils tous, Chichak, les deux Ihors, Natka et les autres. Mais je suis sure d'une chose. S'ils sont toujours vivants (d'ailleurs, il n'y a pas de raison qu'ils ne le sont pas), ils participent dans ce mouvement.
J'imagine que vous tous, vous avez entendu ce qui se passe en ce moment en Ukraine. C'est terrible. Je lis les journaux via l'internet, je suis attentivement toutes les nouvelles de là-bas. Ca fait plusieurs jours que je pense sans arrêt à ce pays si beaux et aux gens que j'ai connu. Les évènements de Kiev ne me laissent pas indifférente.
 Je viens de modeler un petit cheval que j'ai coloré comme drapeau d'Ukraine.

2014, année de Cheval. Année d'Ukraine * 2014, Arklio metai. Ukrainos metai.
Vous pouvez trouver que c'est ridicule, que c'est enfantin, que de toute façon ça leur aidera pas. Peut être. Non, pas peut être, c'est sur. Je sais, c'est peu de chose, c'est rien. Mais comme ça, je me sens un peu solidaire avec eux. Cette année sera dans l'histoire d'Ukraine pour toujours. Et mon petit cheval aux couleurs de drapeau ukrainien me le rappellera.
Le vent tourne pour Ukraine aujourd'hui. J'espère de tout mon coeur que ce pays ira dans le bon sens. Il le mérite.

************************************************************************************

Ne ne, nebus čia jokios  politikos. Čia bus tik didelės simpatijos išreiškimas. Simpatijos Ukrainos žmonėms, kovojantiems prieš parsidavusią, supuvusią ir korumpuotą šalies valdžią. Noriu išreikšti solidarumą su Maidano aikštės kovotojais. O labiausiai - prisminti eilinius ukrainiečius, žmones, su kuriais likimas suvedė labai seniai, prieš bene 30 metų.
Anuomet draugavo dviejų universitetų Turistų klubai, Vilniaus universiteto ir Lvovo universiteto. Įvairių fakultetų studentai buvo jų nariais: būsimieji medikai, fizikai, chemikai, gamtininkai, kalbininkai... Važinėjome vieni pas kitus, keliaudavome po gražiąsias mūsų šalis. Susidraugavome ir asmeniškai.
Prismenu Šišaką (tokia pavardė). Jis dirbo dabar jau nebeatsimenu kokioje laboratorijoje ir buvo nuolat susivėlusiais ilgais plaukais ir visuomet susilamdžiusiomis kelnėmis. Apskritai jis buvo panašus jei ne į hipį, tai bent jau į valkatėlę. O tada, jei pamenate, į tokius asmenis iš aukštai būdavo žiūrima itin smerkiančiai. Mums gi Šišakas labai patiko, nes jis buvo daug keliavęs, žinojo ir visuomet pasakodavo įvairiausius anekdotus, mes jo draugijoje visuomet juokdavomės, būdavo linksma.
Taip pat prisimenu ir du Ihorius. Vienas, būsimasis medikas, buvo aukštas mėlynakis gražuolis, labai protingas ir apsiskaitęs. Ukrainos patriotas, gudruolis, poetas. Pamenu, kaip jis man mintinai deklamavo eiles apie meilę. Antrasis Ihoris buvo fizikas. Ne toks gražus ir subtilus kaip pirmasis, bet užtat juokdarys kokių reta. Kelis kartus mudu drauge gaminome valgį, plepėdami apie viską iš eilės ir juokdamiesi kas penkias minutes.
Buvo ir Nata, (Natka, Natalija) - žavi, drąsi mergina, studijavusi istoriją.. Ji mus vedžiojo po visą Lvovą, kurį pažinojo kaip savo kišenę. Pasakojo legendas ir įvairiausius nutikimus, pasakojo miesto istoriją su meile. Vieną vakarą ji mus nusitempė į ukrainietiško folkloro koncertą. Paskolino man savo sijoną ir pėdkelnes, nes savųjų neatsivežiau, važiavau gi į turistinį žygį, o ne į koncertą prašmatnioje miesto salėje :)
Buvo ir kito jaunimo, drąsaus ir išprususio, labai mylinčio savo gimtinę ir pergyvenančio dėl sovietinės okupacijos (vakarų Ukraina!). Tokio panašaus į tuometinius mus, lietuvius.
Daug metų prabėgo. Nebežinau, kur ir ką veikia anuometiniai mano pažįstami. Šišakas, abu Ihoriai, Natka ir visi kiti. Esu tikra tik dėl vieno: jie visi dabar, jei tik yra gyvi, dalyvauja šiandienos įvykiuose.
Jūs turbūt girdėjote, kas dabar darosi Ukrainoje, to neįmanoma negirdėti. Baisūs dalykai ten vyksta. Jau daug dienų seku visas naujienas iš tos gražios šalies, stebiu įvykius. Ir nuolat galvoju apie tuos mano kadaise pažinotus žmones. Nesu abejinga tam, kas vyksta Maidane. Vakar padariau arkliuką ir nudažiau jį Ukrainos vėliavos spalvomis. Galite sakyti, kad tai juokinga, kad tai vaikiška ir kad išvis, tai nieko nepakeis ir ukrainiečiams visai nepadės. Tegul taip.  Aš pati puikiai suprantu, kad tai menkniekis. Bet šitaip jaučiu solidarumą su jais, nuolat apie juos galvodama. Šie metai įeis į Ukrainos istoriją. Mano arkliukas, nuspalvintas Ukrainos vėliavos spalvomis, primins man šiuos įvykius ir išgyventas emocijas.
Vėjas Ukrainoje pasisuko. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ši šalis pajudės teisinga linkme. Ji to verta.

18 février 2014

Cinq petits chevaux * Penki arkliukai

Bonjour.
Ca fait un moment que j'ai pas écrit. Comme tout le monde, j'avais quelques soucis: d'abord internet marchait mal, puis un cuisson m'a déçue, puis j'étais malade, puis j'avais fait un voyage à Paris, et puis j'avais la flemme...
Il y a des moments quand on a envie de baisser les bras, vous les connaissez surement. J'ai beaucoup écrit et dessiné dans mon moleskine, j'avais plus envie d'écrire quoi que ce soit dans mon blog, même si j'ai pas mal à raconter et montrer. Désolée.
Aujourd'hui, j'ai décidé de me réveiller un peu et montrer mes cinq poneys que j'ai réussi. Vous allez voir, ils sont terminés maintenant. Il sont beaux ! Très gais, très colorés, comme promis. Ce travail-là j'ai réussi. Plus bas, toute l'histoire de cinq petits chevaux en images.

Poneys qui tiennent dans la main, étaient émaillés et cuits: l'épreuve de feux pour tout le monde ! * Delne telpantys poniai buvo nuglazūruoti ir išdegti. Išbandymas ugnimi!

Après le feux - l'eau. * Ugnies išbandymą visi praéjo. Dabar - vanduo.

Après le feu et l'eau, la gloire :) * Po ugnies ir vandens - varinés triūbos, t.y. šlové :)

L'Orange , le fier * Išdidusis Oranžinis

Le Cuivré, le costaud * Kresnasis Varinis

Le Jaune, le gracieux * Grakštusis Geltonasis

Le Turquoise avec les pommes oranges * Melsvasis su oranžiniais obuoliukais

Un autre Orange, celui qui boit * Kitas Oranžinis. Tas, kuris geria.

Tous les cinq * Visi penki.
Je suis sure, je vais recommencer et fabriquer plus de poneys, si petits et adorables. C'est un travail assez rapide et vraiment amusant. Et surtout, satisfaisant :) Oui oui, vous avez compris, je suis toujours un peu déçue de mon autre cuisson, déçue et traumatisée... mais ça, c'est une autre histoire. Je vais vous la raconter un de ces beaux jours :) A bientôt.

*************************************************************************************

Laba diena.
Jau nemažai laiko praéjo, kai nieko nebeparašiau čia. Turéjau mat visokių keblumų. Iš pradžių kažkokie nesklandumai su internetu, paskui gan stipriai nuvylé vienas degimas, paskui susirgau, paskui sirgdama suvažinéjau į Paryžių ir pamačiau gyvą dainuojantį B.Grebenščikovą koncerte, paskui persibégau per parodas ir per patį miestą, ir galiausiai, jau grįžusią, mane apémé kažkokia apatija. Daug rašiau ir piešiau į savo moleskiną, todél blogą apleidau. Visiems taip būna, visiems tai pažįstama, ar ne ?.. Gerai, kad nemirtina.
Bet sakau, reikia pagaliau atsibusti ir papasakoti bent apie tuos penkis ponius, kurie man pavyko. Ir kurie gavosi visai mieli, linksmi ir spalvoti, kaip žadéjau kadaise. Ir dar daugiau padarysiu tokių dailių, jaukių, delne telpančių arkliukų. Nes tai gana greitas darbas, o priedo visai smagus. Ir ypač - degimas visada nusiseka. Taip taip, turbūt jau atspéjote, esu vis dar nusivylusi kitu savo degimu; nusivylusi ir net savotiškai susitraumavusi dél tos nesékmés. Bet tai jau kita istorija. Papasakosiu ją kurią gražią dieną, kai lauke bus sauléta ir jausiuosi linksmesné :) Iki greito.

... un lundi au soleil  * ... vieną saulétą pirmadienį