Nombre total de pages vues

12 juin 2015

Plateau bleu * Mélynasis dubuo

Tout a commencé comme d'habitude. J'ai acheté de la terre, j'avais dans ma tête les choses que je voulais en fabriquer... Et puis, je me suis aperçue que j'aimais pas trop cette terre dite "raku", achetée chez Boesner. Vous savez, ce gros magasin d'articles pour les artistes. J'aime beaucoup ce magasin, mais leur assortiment de terre laisse à désirer. Mais bon, on peut pas tout avoir et c'est ma faute aussi, il vaut mieux acheter sa terre chez les spécialistes de la terre. Donc voilà, cette terre est trop chamottée à mon goût, elle sèche trop vite et mes mains qui ont l'habitude de travailler les terres plus fines, n'ont pas apprécié. J'ai crée mon p'tit Chat et Escargot avec (ils sont décrits dans un des articles précédents) et il m'a resté moitié de pain de cette terre. Je savais pas quoi en faire... et l'idée m'est venue de modeler un gros plateau, de jouer avec les textures.
Au début, tout allé bien. J'ai bien réussi mon plateau, je engobé le centre avec mon beau engobe bleu, je l'ai poli, j'ai imprimé des motifs. Il a bien séché, il a bien supporté le cuisson de biscuit. J'ai mis mon engobe de décrochage et mon émail perdu sur le centre; ça devait être du raku nu. J'étais contente de contraste des textures sur le même plateau: rugueux sur les bords, puis les motifs imprimés, puis la douceur de raku nu...

les contrastes des textures * tekstūrų kontrastai
Jour de cuisson était très chaud, il faisait aux alentours de 30°C. En plus, je suis restée toute seule pour lancer mon four... Tout c'est bien passé, j'ai ouvert le four et là, j'ai vu que mon plateau a craqué :( Avec les mains qui tremblaient de déception, j'ai sorti mon beau plateau et je l'ai mis dans le bac à l'enfumage quand même. Les autres pièces l'ont suivi, j'ai fermé mon bac et je suis partie pleurer...

les larmes d'un céramiste * keramiko ašaros

 Non, c'est une blague, j'ai pas pleuré. Je ne sais que très bien, que ce sont les choses qui arrivent.  J'étais déçue, j'avais espéré que mon plateau sera très beau. En plus, il était beau !! Quand je l'ai sorti de l'enfumage, quand je l'ai arrosé et émail perdu est parti, j'ai vu comme il est beau. Mais cette satanée fissure..... oh-la-la. Elle a tout gâché.

on l'a voit très bien, la vilaine craquelure * bjaurusis įskilimas labai ryškiai matomas
Ce plateau est trop beau pour être jeté aux ordures. Je l'ai réparé. D'abord, j'ai colmaté la fissure avec de la colle, je laissé bien sécher et puis, je l'ai peinte avec de l'acrylique dorée. Je sais, réparer avec du vrai or serait beaucoup mieux, mais j'ai pas d'or chez moi. On fait avec les moyens de bord, hein.

réparé tant bien que mal * sutaisiau kaip mokéjau

plateau réparé, détail * sutaisytas dubuo, detalé

fissure réparée * užtaisytas įskilimas
Ca reste une très belle pièce. Même craquée, on peut l'utiliser.
Voilà l'histoire de mon beau plateau bleu.

*************************************************************************************

Viskas prasidéjo kaip visada. Nusipirkau gabalą molio, jau turédama galvoje daiktus, kuriuos iš jo lipdysiu. O gavosi taip, kad man šis molis nelabai patiko. Jis man pasirodé per daug šamotinis, gana greit džiūvantis. Mano rankos, pripratusios prie smulkesnio ir švelnesnio šamoto, liko nepatenkintos šiuo moliu. Nulipdžiau iš jo Katinélį ir Sraigę, aprašytus viename iš ankstesnių straipsnių, ir man dar gana nemažai jo liko. Sukau galvą, ką dar būtų galima nulipdyti, juk išmesti tai gaila. Nusprendžiau pagaminti iš jo didelį platų dubenį, pasinaudoti tekstūrų kontrastais, kuriuos galima iš jo išgauti. Padariau dubenį, nupoliravau jo centrą, įspaudžiau motyvus. Glotnųjį centrą padengiau savo mylimu mélynuoju angobu. Dubuo gerai džiūvo, nesideformavo, puikiai atlaiké pirmąjį degimą. Centrą padengiau apsauginiu angobu, paskui - nutrupančiąja glazūra, nes noréjau, kad centras būtų "nuogas", kad jame liktų tik gražus įtrūkimų piešinys. Likau patenkinta tekstūrų kontrastais: dubens pakraščiai šiurkštūs ir gruobléti, paskui įspausta geometrinių motyvų juosta, o centras - švelnus ir lygus.
Degimo dieną kepino apie 30°C karštis. Prie krosnies likau viena vienutélé, visi potencialūs pagalbininkai išsivaikščiojo namo, nuvargę ir kaitros iškankinti. Atsidariau iki raudonumo įkaitusią krosnį, didvyriškai atlaikiau tą pragarišką karštį, čiupau žnyples ir tik tada su siaubu pamačiau didelį įskilimą savo dubenyje... Drebančiomis iš apmaudo žnyplémis ištraukiau tą ilgai godotą, bet jau įskilusį dubenį, įdéjau į aprūkymo talpą, užbériau pjuvenų... ištraukiau likusius molinukus iš krosnies, dar užbériau pjuvenų, uždariau talpą dangčiu ir nuéjau verkti, braukdama ašaras, sumišusias su upeliais srūvančiu prakaitu... 
Juokauju, žinoma. Neverkiau, nes per daug gerai žinau, kad taip gali atsitikti. Ypač dažnai taip būna su plokščiais ir plačiais daiktais, nes terminis šokas ir paviršių įtempimai neretai padaro savo: ima ir įskyla. Aišku, gaila, nes tikéjausi, kad daiktas bus gražus. Jis ir buvo gražus, niekšas šitas. Kai po 15 min. pagaliau atidariau aprūkymo talpą, kai išémiau dubenį ir paliejau jį vandeniu, kad atšoktų nutrupančioji glazūra, jau mačiau, kad tai didelio grožio kūrinys. Deja, įskilimas sugadino visą reikalą.
Dubuo pernelyg puikus, kad išmesčiau jį į šiukšlių déžę. Suklijavau įtrūkimą ir uždažiau jį auksiniais dažais. Aišku, idealiausia būtų jį užtaisyti auksu, kaip tai daro japonų ir kiniečių meistrai. Bet iš kur aš jį imsiu, tą auksą ?? neturiu jo, nesu tokia turtinga. Panaudojau tai, ką radau dirbtuvéje, t.y. tik auksinius akrilo dažus.
Nors ir paklijuotas, šis mélynasis dubuo vis tiek yra dailus ir dekoratyvus, jį galima naudoti.
Va tokia štai mano mélynojo dubens istorija.