Nombre total de pages vues

24 février 2014

Cuisson que j'ai pas vraiment réussi, mais... Mais ! * Nelabai vykęs degimas, bet... Bet !

Bonjour mes chéries et mes chéris.
La vie continue et show must go on, vous le savez bien.  Aujourd'hui je suis prête a raconter le cuisson qui m'a traumatisée. Tout est de ma faute !
Je commence par le début. J'ai modelé trois magnifiques chevaux. J'ai bien travaillé, j'étais contente de moi. Regardez comme ils étaient beaux, les photos sont ici: chevaux chevaux... * žirgai žirgai... .
 
Les trois ensemble * Visi trys drauge
Voilà. Ils étaient superbes tous les trois, n'est-ce pas.
Première déception: les queues de deux chevaux se sont cassées pendant le transport jusqu'au four. M..rde ! - ils étaient mieux avec leurs queues ! Mais bon. Optimiste comme je suis, je me suis dit: "heureusement qu'il ont perdus leur queues avant le biscuitage, comme ça j'arrondis leur fesses avec du papier-verre, ni vu ni connu". Biscuitage s'est bien passé, ils en ont sortis indemnes, j'ai commencé de penser commet je vais les émailler. Finalement, après longues hésitations, j'ai décidé de les émailler au copper mat, j'espérai  les voir noirs avec un peu d'effets de cuivre dans les creux des motifs. Ils étaient émaillés avec attention et minutie:

Email copper mat dans les creux des motifs * Ornamentų vidus padengtas matine vario glazūra
Je les voulais impeccables, j'ai beaucoup attendu d'eux. Jour de cuisson est arrivé, j'étais impatiente et inquiète. Quelques photos de cuisson.

Dans le four * Krosnyje
Dans le bac de l'enfumage * Aprūkymo déžéje

Sortis de bac, au lavage * Išimti iš déžés, plaunami

Une des juments * Viena iš kumelaičių
Vous voyez ? Ils ne sont pas noirs, comme je les voulais, ils sont gris ! Et les effets de copper mat sont visibles à peine. Pourquoi ? Maintenant je sais pourquoi.
Au début de cuisson j'avais peur que quand je les sortirai de four tous brûlants, ils s'enfonceront trop dans la sciure.. Alors j'ai mis quelques petites plaques par précaution et mis les chevaux sur ces plaques. Là, c'était ma première erreur: du coup, la sciure n'a pas assez brûlé sous mes sculptures. Deuxième erreur: j'ai ouvert le bac d'enfumage trop tôt. Réduction, nécessaire pour la transformation de copper mat, n'a pas marché. J'étais trop impatiente, et voilà le résultat. Il faut laisser le temps à la nature, le temps pour toutes les réactions. Après, j'ai retravaillé les motifs au chalumeau, quelques effets de cuivre ont apparus, les voilà:

Effets de cuivre * Vario efektai kai kur

Mais ils sont pas nombreux, il faut les chercher à la loupe :(
Mes trois chevaux sont restés emballés trois jours dans un carton, je voulais plus les voir. Mais c'était pas de leur faute ! Les pauvres... Je les sortis du carton et regardés attentivement. Après tout, ils sont beaux comme ça, ça fait rien qu'ils ne sont pas noirs comme j'avais espéré. Ils sont sortis plutôt enfumés, avec les effets gris et marrons, avec quelques traces de cuivre. Les contrastes sur leurs robes sont jolis, finalement.

Couple * Pora
Ma belle jument au cou d'un cygne* Mano dailioji riestakaklé kumelaité
Je n'arrête pas à apprendre. Sur les émaillages, sur les cuissons... Et aussi, sur mes espérances et réactions. Je comprends encore et encore, qu'en céramique, c'est jamais moi qui décide pour tout, qu'il y a toujours un risque d'un hasard, d'une erreur... Bien sur, je pourrai recuire me sculptures. Mais après tout, il faut savoir reconnaitre ses erreur et respecter les résultats. Parce que les résultats négatifs sont aussi les résultats, comme disent les physiciens. Et mes résultats ne sont pas négatifs !

**********************************************************************************************

Sveiki, brangieji.
Gyvenimas tęsiasi ir "show must go on", kaip sakoma. Šiandien papasakosiu apie tą nepavykusį degimą, kuris man vis nedavė ramybės. O nepavykęs jis todėl, kad pridariau klaidų ir tylomis pykau ant savęs. Reikia ta pykimą išvėdinti iš galvos.
Taigi, pradedu nuo pradžių. O pradžioje buvo nulipdyti trys puikūs žirgai. Pamenate, rodžiau jų nuotraukas straipsnelyje: chevaux chevaux... * žirgai žirgai... . Tai va, jie tikrai buvo nuostabūs ir daug žadantys. Pirmas nusivylimas atėjo, kai nuskėliau dviejų arklių uodegas, bekeldama juos į krosnį. Ot "š...as!" - susikeikiau mintyse. Juk su uodegom jie daug gražesni buvo! Paskui pagalvojau ir iš savo optimistiškos prigimties aukštumų nusprendžiau, kad jei jau tos uodegos nuskilo, tai gerai, kad tai atsitiko dar prieš pirmąjį degimą. Galiu švitriniu popieriumi nudailinti tas apvaliąsias subinaites, ir nieko net nesimatys, atrodys lyg taip turėjo būti.
Pirmasis degimas praėjo be nuotykių, ėmiau galvoti, kaip glazūruosiu savo žirgelius. Po ilgų ir kankinamų svarstymų sumąsčiau, kad ornamentų vidų dengsiu matine vario glazūra. Jau įsivaizdavau sau, kokie mano žirgai bus gražūs. Patys tokie matiniai juodi, o ornamentai žibės vario spalvomis... Oi puikūs jie buvo mano mintyse!
Nuglazūravau juos kantriai ir kruopščiai. Atėjo degimo diena, nekantravau ir nerimavau. Norėjau tobulo rezultato, todėl baiminausi dėl degimo. Įsivaizdavau visokius nesklandumus, mano vaizduotė išaugino juos. Norėdama apsidrausti, pridariau klaidų...
Finale, mano žirgai gavosi ne juodi, kaip tikėjausi, o pilki. Ir vario efektai vos matyti, jų reikia ieškoti vos ne su lupa. Kodėl? Dabar jau žinau, kodėl.
Visų pirma, bijodama, kad karštos skulptūrėlės pernelyg giliai sulįs į aprūkymo dėžėje subertas pjuvenas, ėmiau ir patiesiau ant jų (ant pjuvenų) tam tikrą pagrindą. Tai buvo pirmoji klaida, nes tokiu būdu arkliai beveik nesilietė su degančiom pjuvenom ir todėl nepajuodo. Antroji klaida buvo ta, kad per anksti atidariau aprūkymo dėžę. Į ją priėjo deguonies ir redukcijos reakcija, kuriai deguonies nereikia, neįvyko, ar įvyko dalinai. Ir mano varinės glazūros grožis neišsiskleidė. Buvau labai nekantri, ir štai rezultatas! Viskam reikia laiko, reakcijoms, kurios vyksta mums nematant ir gamtai diriguojant reikia to laiko, kurio reikia. Paskui aš dar kaitinau glazūra dengtas vietas specialiu kaitintuvu, keli spalvingi vario efektai šen bei ten pasirodė, bet jų nedaug ir jų reikia ieškoti norint pamatyti.
Trys mano žirgai buvo suvynioti i burbulinį plastiką, sukišti į dėžę ir net trims dienoms pamiršti. Negalėjau jų matyti. Vargšeliai, tai buvo tikrai ne jų kaltė!
Galų gale ištraukiau juos iš dėžės ir atidžiai apžiūrėjau. Ir nusprendžiau: na ir kas, kad jie ne juodi, kaip tikėjausi iš pradžių, o pilki? Užtat jie labai dailiai apsirūkę, tokie pilkai rudi, vietomis net melsvoki dūmų pėdsakai likę. Ir to vario vietomis yra. Juk tie "kailio" kontrastai visgi gražūs, galų gale.
Tai štai, visame kame žmogus gauni pamokų. Mokausi ir mokausi. Apie glazūras, apie degimus, o taip pat apie nuosavus lūkesčius ir viltis, apie reakcijas, pamačius ne tuos rezultatus, kurių tikėjausi. Keramika jau toks dalykas, niekuomet visko iki smulkmenos negali suvaldyti. Visuomet yra klaidos ar kokio nelemto atsitiktinumo rizika. Aišku, galėčiau iš naujo perdegti savo žirgelius, bet... Bet reikia mokėti pripažinti savo klaidas ir gerbti rezultatus, kokie jie bebūtų. Juk neigiamas rezultatas taip pat yra rezultatas, kaip sako fizikai. O mano rezultatas visai netgi ne neigiamas!

22 février 2014

Ukraine * Ukraina

Non non, pas de politique ici. Pas du tout. Seulement une immense sympathie pour le peuple ukrainien qui combat avec son gouvernement pourri et corrompu. Pour la solidarité avec les héros de Maïdan à Kiev. Pour la mémoire de mes amis ukrainiens que j'ai rencontré il y a presque 30 ans..
C'était à Lviv, dans l'ouest de Ukraine. A l'époque, nous étions les étudiants des universités respectives qui se sont lies d'amitié et qui partageait la même passion pour les randonnées de toute sorte. Nous, les étudiants d'université de Vilnius, membres de notre Club Touristique, eux - les étudiants d'université de Lviv, aussi membres de même Club. Etudiants en physique, en chimie, en médecine, en langues... Ils sont venus chez nous à Vilnius, nous sommes allés chez eux à Lviv.
Je me souviens de Chichak (c'est son nom de famille) qui travaillé comme laborantin je ne sais plus dans quel laboratoire et qui avait l'air d'un hippy avec les cheveux longs et son pantalon "pas comme il faut". C'était très mal vu à cette époque soviétique. Chichak était tellement drôle, il nous faisait rire tout le temps :)
Je me souviens de deux Ihors, un futur médecin, un autre futur physicien. Un était très beau garçon, grand avec les yeux bleus, très intelligent et très cultivé; patriote d'Ukraine et poète, il m'a récité des poèmes d'amour qu'il connaissait par coeur.. Un autre était moins beau mais il avait beaucoup d'humour, nous avons fait la cuisine ensemble sur les feux de camp, nous avons ris chaques cinq minutes, nous avons parlés de tout et n'importe quoi...
Nata, Natka, Natalia - une fille formidable et très courageuse, étudiante en histoire. Elle nous a fait visiter tout Lviv, elle connaissait histoire de sa ville à bout des doigts, elle la racontait avec passion et amour. Ensemble, nous sommes allées dans un concert de musique folklorique ukrainienne. Je me souviens comme elle m'a prêtée une jupe et un collant, parce que j'ai pas amenée les miens. J'étais prête pour aller en randonnée, moi, pas en promenades dans la ville et surtout pas en concerts dans des belles salles :)
Et autres jeunes gens superbes et cultivés, amoureux de leur pays et en souffrance à cause d'occupation soviétique. Tout à fait comme nous, les lituaniens.
Beaucoup d'années sont passées, nous nous sommes perdus de vue. Je ne sais pas que deviennent-t-ils tous, Chichak, les deux Ihors, Natka et les autres. Mais je suis sure d'une chose. S'ils sont toujours vivants (d'ailleurs, il n'y a pas de raison qu'ils ne le sont pas), ils participent dans ce mouvement.
J'imagine que vous tous, vous avez entendu ce qui se passe en ce moment en Ukraine. C'est terrible. Je lis les journaux via l'internet, je suis attentivement toutes les nouvelles de là-bas. Ca fait plusieurs jours que je pense sans arrêt à ce pays si beaux et aux gens que j'ai connu. Les évènements de Kiev ne me laissent pas indifférente.
 Je viens de modeler un petit cheval que j'ai coloré comme drapeau d'Ukraine.

2014, année de Cheval. Année d'Ukraine * 2014, Arklio metai. Ukrainos metai.
Vous pouvez trouver que c'est ridicule, que c'est enfantin, que de toute façon ça leur aidera pas. Peut être. Non, pas peut être, c'est sur. Je sais, c'est peu de chose, c'est rien. Mais comme ça, je me sens un peu solidaire avec eux. Cette année sera dans l'histoire d'Ukraine pour toujours. Et mon petit cheval aux couleurs de drapeau ukrainien me le rappellera.
Le vent tourne pour Ukraine aujourd'hui. J'espère de tout mon coeur que ce pays ira dans le bon sens. Il le mérite.

************************************************************************************

Ne ne, nebus čia jokios  politikos. Čia bus tik didelės simpatijos išreiškimas. Simpatijos Ukrainos žmonėms, kovojantiems prieš parsidavusią, supuvusią ir korumpuotą šalies valdžią. Noriu išreikšti solidarumą su Maidano aikštės kovotojais. O labiausiai - prisminti eilinius ukrainiečius, žmones, su kuriais likimas suvedė labai seniai, prieš bene 30 metų.
Anuomet draugavo dviejų universitetų Turistų klubai, Vilniaus universiteto ir Lvovo universiteto. Įvairių fakultetų studentai buvo jų nariais: būsimieji medikai, fizikai, chemikai, gamtininkai, kalbininkai... Važinėjome vieni pas kitus, keliaudavome po gražiąsias mūsų šalis. Susidraugavome ir asmeniškai.
Prismenu Šišaką (tokia pavardė). Jis dirbo dabar jau nebeatsimenu kokioje laboratorijoje ir buvo nuolat susivėlusiais ilgais plaukais ir visuomet susilamdžiusiomis kelnėmis. Apskritai jis buvo panašus jei ne į hipį, tai bent jau į valkatėlę. O tada, jei pamenate, į tokius asmenis iš aukštai būdavo žiūrima itin smerkiančiai. Mums gi Šišakas labai patiko, nes jis buvo daug keliavęs, žinojo ir visuomet pasakodavo įvairiausius anekdotus, mes jo draugijoje visuomet juokdavomės, būdavo linksma.
Taip pat prisimenu ir du Ihorius. Vienas, būsimasis medikas, buvo aukštas mėlynakis gražuolis, labai protingas ir apsiskaitęs. Ukrainos patriotas, gudruolis, poetas. Pamenu, kaip jis man mintinai deklamavo eiles apie meilę. Antrasis Ihoris buvo fizikas. Ne toks gražus ir subtilus kaip pirmasis, bet užtat juokdarys kokių reta. Kelis kartus mudu drauge gaminome valgį, plepėdami apie viską iš eilės ir juokdamiesi kas penkias minutes.
Buvo ir Nata, (Natka, Natalija) - žavi, drąsi mergina, studijavusi istoriją.. Ji mus vedžiojo po visą Lvovą, kurį pažinojo kaip savo kišenę. Pasakojo legendas ir įvairiausius nutikimus, pasakojo miesto istoriją su meile. Vieną vakarą ji mus nusitempė į ukrainietiško folkloro koncertą. Paskolino man savo sijoną ir pėdkelnes, nes savųjų neatsivežiau, važiavau gi į turistinį žygį, o ne į koncertą prašmatnioje miesto salėje :)
Buvo ir kito jaunimo, drąsaus ir išprususio, labai mylinčio savo gimtinę ir pergyvenančio dėl sovietinės okupacijos (vakarų Ukraina!). Tokio panašaus į tuometinius mus, lietuvius.
Daug metų prabėgo. Nebežinau, kur ir ką veikia anuometiniai mano pažįstami. Šišakas, abu Ihoriai, Natka ir visi kiti. Esu tikra tik dėl vieno: jie visi dabar, jei tik yra gyvi, dalyvauja šiandienos įvykiuose.
Jūs turbūt girdėjote, kas dabar darosi Ukrainoje, to neįmanoma negirdėti. Baisūs dalykai ten vyksta. Jau daug dienų seku visas naujienas iš tos gražios šalies, stebiu įvykius. Ir nuolat galvoju apie tuos mano kadaise pažinotus žmones. Nesu abejinga tam, kas vyksta Maidane. Vakar padariau arkliuką ir nudažiau jį Ukrainos vėliavos spalvomis. Galite sakyti, kad tai juokinga, kad tai vaikiška ir kad išvis, tai nieko nepakeis ir ukrainiečiams visai nepadės. Tegul taip.  Aš pati puikiai suprantu, kad tai menkniekis. Bet šitaip jaučiu solidarumą su jais, nuolat apie juos galvodama. Šie metai įeis į Ukrainos istoriją. Mano arkliukas, nuspalvintas Ukrainos vėliavos spalvomis, primins man šiuos įvykius ir išgyventas emocijas.
Vėjas Ukrainoje pasisuko. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ši šalis pajudės teisinga linkme. Ji to verta.

18 février 2014

Cinq petits chevaux * Penki arkliukai

Bonjour.
Ca fait un moment que j'ai pas écrit. Comme tout le monde, j'avais quelques soucis: d'abord internet marchait mal, puis un cuisson m'a déçue, puis j'étais malade, puis j'avais fait un voyage à Paris, et puis j'avais la flemme...
Il y a des moments quand on a envie de baisser les bras, vous les connaissez surement. J'ai beaucoup écrit et dessiné dans mon moleskine, j'avais plus envie d'écrire quoi que ce soit dans mon blog, même si j'ai pas mal à raconter et montrer. Désolée.
Aujourd'hui, j'ai décidé de me réveiller un peu et montrer mes cinq poneys que j'ai réussi. Vous allez voir, ils sont terminés maintenant. Il sont beaux ! Très gais, très colorés, comme promis. Ce travail-là j'ai réussi. Plus bas, toute l'histoire de cinq petits chevaux en images.

Poneys qui tiennent dans la main, étaient émaillés et cuits: l'épreuve de feux pour tout le monde ! * Delne telpantys poniai buvo nuglazūruoti ir išdegti. Išbandymas ugnimi!

Après le feux - l'eau. * Ugnies išbandymą visi praéjo. Dabar - vanduo.

Après le feu et l'eau, la gloire :) * Po ugnies ir vandens - varinés triūbos, t.y. šlové :)

L'Orange , le fier * Išdidusis Oranžinis

Le Cuivré, le costaud * Kresnasis Varinis

Le Jaune, le gracieux * Grakštusis Geltonasis

Le Turquoise avec les pommes oranges * Melsvasis su oranžiniais obuoliukais

Un autre Orange, celui qui boit * Kitas Oranžinis. Tas, kuris geria.

Tous les cinq * Visi penki.
Je suis sure, je vais recommencer et fabriquer plus de poneys, si petits et adorables. C'est un travail assez rapide et vraiment amusant. Et surtout, satisfaisant :) Oui oui, vous avez compris, je suis toujours un peu déçue de mon autre cuisson, déçue et traumatisée... mais ça, c'est une autre histoire. Je vais vous la raconter un de ces beaux jours :) A bientôt.

*************************************************************************************

Laba diena.
Jau nemažai laiko praéjo, kai nieko nebeparašiau čia. Turéjau mat visokių keblumų. Iš pradžių kažkokie nesklandumai su internetu, paskui gan stipriai nuvylé vienas degimas, paskui susirgau, paskui sirgdama suvažinéjau į Paryžių ir pamačiau gyvą dainuojantį B.Grebenščikovą koncerte, paskui persibégau per parodas ir per patį miestą, ir galiausiai, jau grįžusią, mane apémé kažkokia apatija. Daug rašiau ir piešiau į savo moleskiną, todél blogą apleidau. Visiems taip būna, visiems tai pažįstama, ar ne ?.. Gerai, kad nemirtina.
Bet sakau, reikia pagaliau atsibusti ir papasakoti bent apie tuos penkis ponius, kurie man pavyko. Ir kurie gavosi visai mieli, linksmi ir spalvoti, kaip žadéjau kadaise. Ir dar daugiau padarysiu tokių dailių, jaukių, delne telpančių arkliukų. Nes tai gana greitas darbas, o priedo visai smagus. Ir ypač - degimas visada nusiseka. Taip taip, turbūt jau atspéjote, esu vis dar nusivylusi kitu savo degimu; nusivylusi ir net savotiškai susitraumavusi dél tos nesékmés. Bet tai jau kita istorija. Papasakosiu ją kurią gražią dieną, kai lauke bus sauléta ir jausiuosi linksmesné :) Iki greito.

... un lundi au soleil  * ... vieną saulétą pirmadienį